Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Šviečiamasis klasicizmas
- Bogušas
- Donelaitis
- Karpavičius
- Kosciuška
- LDK apšvietos poezija
- Poška
- Sniadeckis
- Stanevičius
- Šimkevičius
- Valiūnas
- Gėte
- Hiolderlynas
- Kantas
- Ruso
- Sviftas
- Volteras
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Poška
Poetas, istorikas ir leksikografas Dionizas Poška (Paškevičius) gimė apie 1765 m. Lėlaičiuose (Mažeikių r.). Mokėsi Kražių mokykloje, pasirinkęs teisininko profesiją, Raseinių teismuose dirbo advokatu. Nuo 1790 m. gyveno Bardžiuose. Bendravo su daugeliu to meto žymių žmonių (vyskupu Juozapu Arnufu Giedraičiu, grafu Nikolajumi Rumiancevu, universiteto profesoriais Joachimu Leleveliu (Lelewel), Ivanu Loboika, poetais Silvestru Valiūnu, Simonu Stanevičiumi, švietėju Kajetonu Nezabitauskiu), tapo Žemaičių kultūrinio sąjūdžio centrine figūra. Poška domėjosi Lietuvos praeitimi: kasinėjo senkapius ir piliakalnius, rinko senienas, nukirsdinto tūkstantmečio ąžuolo (Baublio) kamiene 1812 m. įrengė pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų. Rašė lietuvių ir lenkų kalbomis savo raštams neteikdamas mokslinės reikšmės, todėl diduma jo kūrinių liko rankraščiais – daugiausia storame sąsiuvinyje Bitelė Baublyje (Pszcołka w Baublu), kuriame gausu ne tik Poškos, bet ir kitų autorių grožinių kūrinių, sentencijų, straipsnių (Poškos ranka užrašyta ⅔ visų tekstų). Gyvam esant buvo išspausdinta eiliuotas laiškas „Pas Ksaverą Bogušą, lietuvį, ir Jokimą Lelewelį, mozūrą“ (1810) ir du istoriniai straipsniai.
Žymiausias Poškos kūrinys – epinė poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, kuris parašytas sekant lenkišku anoniminiu kūriniu „Lenkų mužikas“ (Chłop polski). Čia derinama klasicistinė retorika, šnekamosios kalbosintonacijos, panegirinis stilius, realistinis valstiečio buities vaizdavimas, socialiniai kontrastai, ironija. Taip pat parašė idilę „Mano darželis“, odę „Balsas prie Dievo dėl užlaikymo dienų Aleksandro imperatoriaus“, elegiją „Rauda po gailingo smerčio Aleksandro pirmo, imperatoriaus visos Rosijos“, eiliuotų laiškų, panegirikų, išvertė lenkų poezijos.
Lenkų kalba rašytuose istoriografiniuose darbuose autorius gilinosi į tolimą lietuvių tautos praeitį, mitologiją, religiją, bandė pagrįsti teoriją apie lietuvių kilmę iš herulų, kurią jungė su legenda apie Palemoną.
Paskutiniuosius kelerius gyvenimo metus Poška rašė lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną, kurio nespėjo baigti. Vertė Ovidijaus kūrinius, Vergilijaus Eneidą, bet vertimai neišliko. Mirė 1830 m. gegužės 12 d. Bardžiuose, palaidotas Kaltinėnuose (Šilalės r.).
Eugenijus Žmuida
